Kelias į Teatrą, kaip ir turbūt daugeliui, nebuvo tiesus. Prasidėjo jis paauglystėje, raiškiojo skaitymo konkursais, agitbrigada.
Gyvenimo etapai keitė vieni kitus, vieną veiklą keitė kita, tačiau tas vidinis virpulys visą laiką primindavo apie kažką įdomesnio, nekasdieniško, kažko kas gali sujudinti ne tik kūną, bet ir dūšią.
Ir tas kažkas atsirado. 2009m. Šarūnas Kunickas pakvietė suvaidinti „Žaliaduonių teatro“ spektaklyje „ Tamsos švyturys“ Daktaro vaidmenį. Nuo tos dienos, prasidėjo tikrasis mano kelias Teatre.
Nors apimtimi vaidmuo ir nėra didelis, bet perprasti jo esmę ir reikšmę, spektaklio visumoje, buvo ne taip ir lengva kaip atrodė iš pradžių. Buvo malonu po daugelio metų pajausti sceną ir tą jaudulį prieš pirmą išėjimą į sceną. Ar pavyko vaidmuo?… Nežinau, manau kad pavyko… Po to buvo kiti pastatymai, kuriuose teko vaidinti – K. Donelaičio „Metai“, R. Katinaitės-Lumpickienės „Undeniu,Ugnim,Žolynais“.
2019m. Įsikūrus „Utenos kameriniam teatrui“ vaidinau Keturakio „Amerika pirtyje“ (Antanas) ir spektaklyje vaikams „Raganiukė kuri norėjo šokti“(Kaminkretys).
Teatras man, tai kažkas tokio, ko apsakyti vienu žodžiu neįmanoma. Tai ne tik viena ar kita rolė, bet ir kažkoks įdomus organizmas, kuris negali būti gyvas tik repertuaru, scenarijais, scena. Kad jis būtų gyvas, dovanojantis geras emocijas, suteikiantis žiūrovui ne tik juoką, nuostabą, pasipiktinimą, grožėjimąsi, bet ir priverčiantis susimąstyti, įsiklausyti, gal kartais tapti geresniais, atlaidesniais, teatrui reikalingas ir kolektyvas kuris tai sugebėtų padaryti. Utenos Kamerinis Teatras tokį kolektyvą turi,ir man labai malonu, kad galiu būti šio kolektyvo dalimi.