Teatras man, tai dalis gyvenimo, kurį gyvenu su dideliu malonumu. Tai erdvė, kur galiu kurti, atrasti, atsiskleisti.
Kurdama vaidmenį, kiekvieną personažą įsileidžiu į širdį, ir nugyveni jų gyvenimus. Vienas iš jų, tai daktarės vaidmuo spektaklyje, pagal J. Baltušio apsakymą „ Paskutinis tylus džiaugsmas“. Šis vaidmuo nebuvo lengvas, nes reikėjo įkūnyti 80 – metę vienišą moterį, gydytoją. Pajusti kartu su ja meilę pacientui, kuri jį ryžosi išgydyti! Meilę, nepavaldžią laikui… Ir tas žinojimas, kad amžinybė čia pat, kad jau iškeliauja…
Labai brangus Brigitos vaidmuo, D. Čepauskaitės pjesėje „Pupos“. Kurioje sutuoktinių pora, įstrigusi sugedusiame lifte, pergyvena visą vaivorykštę jausmų. Esu dėkinga scenos partneriui Edmundui Gutauskui, su kuriuo buvo nepaprastai gera, įdomu kurti!
Išties, kokia aš turtinga! Teatras man, tai ne vien spektakliai ir pasiruošimas jiems. Čia sutinku žmones, bendraminčius, kurie tampa draugais. O žiūrovai! Juk jų artuma taip šildo.