Spektaklių kūrimas augina ir kiekvienas vaidmuo palieka pėdsaką. Ne tikiu, o žinau, kad po visų sukurtų personažų tapau kitokia. Ir tai neįkainojama Teatro pusė, kuri mane apima savim ir jau gerą dešimtmetį nepaleidžia.
O mano kelionė į Teatrą prasidėjo su vaikystės spektakliais. Jau žiūrėdama juos svajojau būti tų aktorių vietoje. Paauglystėje pradėjau savarankiškai kurti vaidmenis ir rodydavau juos kur tik buvo įmanoma – namuose, klasėje, renginiuose, tėvų ir jų draugų šventėse.
Taigi, pats pirmasis mano personažas, kuri gyvas iki šiol, buvo senyvo amžiaus lengvai kvanktelėjus senjorė – Banguola (2000m.). Turbūt jos dėka ir patekau į Žaliaduonių Teatrą. Po kurio laiko, susitikimuose „Iš žiūrovų salės į sceną“ Banguolas dėka buvau pastebėta ir režisieriaus Šarūno. Tokie jumoristiniai personažai man ateina buityje, kai to mažiausiai tikiuosi. Antrasis, neskaičiuojantis tiek metų, bet nemažiau gyvas – charizmatiškoji rusiško akcento savininkė Ksiuša (2016m.). Pamenu per vieną renginį moteriškė bendravo su raudonplauke Ksiuša tarsi ji būtų ne personažas. Guodė mane, kad mano rusiško akcento net nesijaučia ir sakė, kad puikiai kalbu lietuviškai. O dar juokingiau, kad iš tikrųjų, rusų kalbos aš nė nemoku.
Prisiminimais prabėgsiu pačius brangiausius personažus su kuriais, visomis galimomis prasmėmis, užaugau…
Tekliutė „Sudiev Kvietkeli“, Rež. Alma Eigerdienė (2008m.) (Čia jaučiausi kaip vaikas nematęs jūros, o įmestas į vandenyną. Pirmi žingsniai, net nenutuokiant kur mane tai nuves.)
Emė „Už durų“, Rež. Šarūnas Kunickas (2015m.) (Pamenu kaip sėdėjau su drauge koncerte ir priėjęs režisierius į rankas padavė pjesę ir tepasakė „paskaityk“. Nemiegojau iš laimės visą naktį.)
Kanifolija „Upė ant asfalto“, Rež. Šarūnas Kunickas (2016m.) (Vieno spektaklio metu gerokai pavėlavau išeiti į sceną, kolegoms tai buvo ilgiausios pora minučių scenoje su visais galimais scenarijais, kad turbūt ir nebepasirodysiu.)
Širdies Balsas „Už tave to padaryti negaliu“(2017m.), Rež. Šarūnas Kunickas (Suvokiau, kiek begaliniai mūsų širdims reikia kantrybės, kol mes jas išgirstam.)
Goda „Laiškas Smėlyje“, Rež. Šarūnas Kunickas (2018m.) (Jaukesniame spektaklyje nesu vaidinusi, kaskart suskambus muzikai, kūnu eina šiurpuliukai)
Moteris „Girdėjau tavo atdūsį“, Rež. Šarūnas Kunickas (2018m.) (Iki šio spektaklio netikėjau, kad poezija gali būti tokia graži ir taip arti manęs)
Agota „Amerika Pirtyje“ Rež. Šarūnas Kunickas (2019m.) (Buvo vienas spektaklis per kurį improvizuodami su kolega pratrūkom ir pradėjom patys kratytis iš juoko. Salė juokiasi, mes juokiamės, o režisierius… irgi juokiasi, bet tąkart galvojo, kad spektaklio nebepabaigsim.)
Vaida „Hermetikum, trečias kelias iš dviejų galimų“ (2019m.) Rež. Šarūnas Kunickas (Kažkas nepaaiškinamo Vaidoje man labai artima, nors istorija lyg neturi nieko bendro su mano gyvenimu.)
Raganiukė „Raganiukė, kuri labai norėjo šokti“ Rež. Šarūnas Kunickas (2019m.) (Per pirmą spektaklį pamačius vaikus scenoje buvau šokiruota ir tai buvo tikras iššūkis kažkaip iš viso to išsivynioti.)
Tikiu tai dar tik kelio pradžia. Nors prieš kiekvieną spektaklį sakau, kad tai paskutinis kartas, nes jaučiu milžinišką jaudulį lipdama į sceną. Po kiekvieno spektaklio suprantu, kad aš priklausoma ir visada noriu DAR.
Taigi pabaigai, Teatras man, tai namai, kuriuose gyvena gylis, augimas, kūrybos mūzos, iš juoko ar jautrumo sudrėkusios akys, savitas kvapas, žiūrovų šurmulys, grimerinės veidrodis, žaismas ir žinoma kaskart virpulį sužadinanti scena. Tik Teatras gali taip išrengti, įkvėpti, iššaukti ir leisti pasijusti tokia gyva. Iki mielo pasimatymo, visuose šiuose burtuose…