Į teatrą atėjau būdamas 14-likos. Spektaklyje „Žaliaduonių gegužė“ suvaidinau piemenėlį. Vaidmuo nedidelis, teksto mažai, į repeticijas eidavau kaip į būrelį, į kurį turiu eit. Tąsyk būnant paaugliui, atrodė, kad yra ir geresnių užsiėmimų. Tačiau po premjeros, kai išėjome nusilenkti, visi plojo atsistoję. Pasijaučiau svarbus, o tas jausmas aidint plojimams buvo keistas ir naujas man.
Kiti vaidmenys buvo jaunimo spektaklyje „Pirmadienį viskas kitaip“ (vienas iš moksleivių), pasaka „Gražioji Anė“ (teko karaliaus vaidmuo).
Po keletos metų į teatrą grįžau spektaklyje „Utenis“ (Karaliaus Mindaugo pasiuntinys). Paskambino režisierė ir paprašė pagalbos, nes vienas iš aktorių išvažiavo į užsienį, o spektaklis už turėjo vykti trijų dienų. Pasijaučiau, kaip įmestas į balą. Teksto daug, spektaklio nemačiau, repeticija bus tik viena. Tačiau dvi bemiegės naktys ir viskas pavyko puikiai.
Nuo to laiko, teatras visada šalia. Tai dalis mano gyvenimo, kurį kaskart gali kurti ir išgyventi scenoje kitaip. Tai savotiškas savęs ieškojimas situacijose ar personažuose. Nebūtų teatro, neliktų ir dalies manęs.
„Daumantas“ (raštininkas), „Mūzų pašaukti“ (Antanas Miškinis), „Sudiev, kvietkeli“ (Petras), „Susitikimai“ (…), „Atodangos“ (Vytukas), „Tamsos švyturys“ (Pranas Daunys), „Jasonas“ (…), „Komiksas, arba žmogus su geležiniu dančiu“ (žmogus su geležiniu dančiu), „Upė ant asfalto“ (Ričardas), „Undeniu, ugniu, žalynais“ (…), „Pavasario linksmybės“ (…), „Laiškas smėlyje“ (Tadas), „Už tave to padaryti negaliu“ (I balsas), „Girdėjau tavo atdūsį“ (…), „Amerika pirtyje“ (Faibčikas), „Raganiukė, kuri labai norėjo šokti“ (Varnas).