TEATRAS. Šis paslaptingas pasaulis visad buvo manyje…, o gal aš jame…
Scenoje aš, kaip ir, tikriausiai, visi – nuo vaikystės. Neišvengiau jos ir mokykliniame suole. Dažnai ir žiūrovų tarpe sėdėdavau. Ir taip iki 2008 metų…
Į Utena atvykau gyventi bėgdama nuo sostinės šurmulio, įtempto ritmo ir beprasmiškumo jausmo. Norėjosi susigrąžinti save ir kažkuo užpildyti ištuštėjusį vidinį pasaulį. Ir tada…atsitiko taip, kad gavau Papirties vaidmenį gerb.režisierės A. Eigerdienės Utenos KC teatre “Žaliaduoniai” naujai statomame spektaklyje “Sudiev, kvietkeli…”.
Prasidėjo naujas gyvenimas! Nes teatras – puiki terapija! Jis padėjo man išmokti į gyvenimą žiūrėti kaip į spektaklį. Supratau, kad žmogus pats renkasi kaip jam reaguoti, kaip elgtis, ką “vaidinti” – dramą, tragediją, komediją ar…stebuklinę pasaką…
Teatro dėka supratau, kad buvimas scenoje – tai ne tik aplodismentai ir ovacijos, pramoga ar, galų gale saviraiškos bei laisvalaikio praleidimo būdas. Tai didelė atsakomybė ir sunkus darbas. Tikiu, kad teatras turi nešti žmonėms šviesą, gėrį, meilę, turi budinti žmogų, skatinti mąstyti, naujai pažvelgti į problemą, atsigręžti į tikrąsias vertybes ir save. Todėl teatras turi būti bent vos vos aukščiau kasdienybės. Vadinasi, toks turi būti ir aktorius… Jis turi nuolat augti kaip asmenybė!.. Ir teatras suteikia tam puikias sąlygas!.. Teatras – griežta saviugdos mokykla! Čia mokaisi klausytis, išgirsti, patylėti, mokaisi savidisciplinos, savitvardos, punktualumo, atsakingumo, tvarkos, ugdai valią, kantrybę, empatiją, čia privalai perlipti per savo baimes, gėdą, susikaustymą, išsilukštenti iš kompleksų, taip pat mokaisi palaikyti komandinę dvasią, nesislėpti už kito, išgyventi susimovus ir drąsiai vėl eiti į priekį, čia neišvengiamai plėsti akiratį, kaupi žinias, giliniesi į problemas, kurių net neįtarei gyvenime esant, bei nuolat esi savęs pažinimo, savo puikybės kaukių atradimo ir visapusiškai kūrybiniame procese.
UTENOS KAMERINIO TEATRO gimimas – tai beprotiškai fantastiškas ir istoriškai reikšmingas įvykis! Į tokią avantiūrą nerti galėjo tik visiški pamišėliai…atlapotomis širdimis!… Esu be galo laiminga, kad kartu su savo teatro šeima, priėmiau iššūkį dar labiau ūgtelt ir, kaip visi, atrasti savo naujus gabumus naujose veiklose. Dabar visai nebesvarbu, ar nuo scenos, ar prie salės durų sutinki svečių šypsenas, žibančias akis, padėkos ar sveikinimo žodžius… Kiekvienas toks susitikimas – iškilminga šventė širdyje!..
Labai džiugu, kad čia duris atvėrė Teatro mokykla vaikams ir jaunimui. Tikiuosi, kad netrukus ir jų visų širdys spurdės bei dainuos iš džiaugsmo, patyrusios Premjerą ir nuolatinę pakylėtą būseną “ esu teatro dalis”.
Sakoma, kad teatras – kaip narkotikas. Pritariu! Nes net sykį paragavus jau sunku sustot. Ir visai nesvarbu, kokia forma ir kokiais kiekiais jį vartosi – priklausomybė garantuota! Bet gydytis visai nesinori…
Būna, paklausia kas, kokia man turėta rolė įsimintiniausia. Net sutrinku… Visos! Visos turėtos rolės, jos jau – dalis manęs… Todėl visos brangios ir įsimintinos!
Papirtienės (spektaklis “Sudiev, kvietkeli…”, rež. A. Eigerdienė, 2008 m.) – nes pati pirmoji, šmaikšti, linksma lyg žaidimas.
Prancūzaitės Jurgitos (“Susitikimai”, rež. A. Eigerdienė, 2009 m.) – nes tėveliams labai patiko.
Rūtos (“Jasonas”, rež. A. Eigerdienė, 2011 m.) – nes liko neišbaigta, neišgvildenta iki dugno, nenušlifuota ir neišsemta…