Teatras, tai kaip moteris, kuri mane traukia. Ir teatras, ir moteris yra nenuspėjami, bet tuo pačiu ir įdomūs.
Jeigu manęs paklaustų ar aš žinau, kas yra teatras? Atsakyčiau, kad vis bandau jį pažinti. Manau, kad žmonių gyvenimas ir yra teatras. Gyveni ir vaidini. Tik vieni gauna geras roles, o kiti gavę rolę, su ja taip ir nesusigyvena.
Dar būdamas vaikas, su broliais pasiskirstę rolėmis, kurdavome savo vaikišką teatrą. Pionierių stovyklose, vaidindavau vadovų pastatytose intermedijose, mokykloje – mokytojo Eitmanavičiaus sukurtame teatralų būrelyje. Pamenu ten teko suvaidinti Raikiną, žinantį kaip reikia auginti vaikus ir kaip reikia juos lupti tarsi Sidorovo ožką. Augant mama įtraukė į Žaliaduonių teatrą režisierės Almos Eigertienės režisuotame spektaklyje Žaliaduonių gegužė, įsiminė Jono, kuparų meistro vaidmuo. Daugailių miestelyje, kuriame ir gyvenu, vaidinau keliuose spektakliuose režisuotuose Daugailių teatro vadovės Jūratės Paliulienės.
Taigi, Teatras visada arti. O į Utenos kamerinį teatrą mane pakvietė režisierius ir šio teatro vadovas Šarūnas Kunickas. Kaip ir gyvenime, taip ir čia, stengiuosi į gautą rolę įsijausti ir ją suvaidinti kaip įmanoma geriau. Ir vis daugiau pažinti tiek teatrą, tiek save.